茶道 (chadō) - The Way Of Tea
 |
| https://www.facebook.com/ |
茶道 (sadō, chadō) - Japanese tea ceremony, also called the Way of Tea. It is a Japanese cultural activity involving the ceremonial preparation and presentation of matcha (抹茶), powdered green tea, together with traditional Japanese sweets to balance with the bitter taste of the tea.The whole process is not about drinking tea, but is about aesthetics, preparing a bowl of tea from one's heart.
"Chado, the Way Of Tea, is based upon the simple act of boiling water, making tea, offering it to others, and drinking of it ourselves. Served with a respectful heart and received with gratitude, a bowl of tea satisfies both physical and spiritual thirst.
The frenzied world and our myriad dilemmas leave our bodies and minds exhausted. It is then that we seek out a place where we can have a moment of peace and tranquillity. In the discipline of Chado such a place can be found. The four principles of harmony, respect, purity and tranquility, codified almost four hundred years ago, are timeless guides to the practice of Chado. Incorporating them into daily life helps one to find that unassailable place of tranquility that is within each of us.
As a representative of this unbroken Japanese tradition of four hundred years, I am pleased to see that many non-Japanese are welcoming the chance to pursue its study. This growing interest in Chado among peoples of all nations leads me to strive even harder to make it possible for more people to enter the Way of Tea." (Sen Soshitsu, Ura Senke Grand Tea Master XV)
 |
| https://www.facebook.com/ |
Source: http://www.japan-zone.com/culture/sado.shtml
| Chado - japoniška arbatos ceremonija
Japonams neatrodo, kad pasikviesti kelis draugus ir išgerti arbatos puodelį yra paprastas dalykas. Dailė, gėlių komponavimas, poezija, choreografija, filosofija, religija ir kulinarija susilieja į vieną, neskaidomą tradicinės japonų arbatos ceremonijos meną .
|
Gerų manierų mokykla
Čado (jap. arbatos kelias) - arbatos ceremonijos atlikimo menas yra viena sudėtingiausių ir tuo pačiu tvirčiausiai japonų kultūroje įsišaknijusių tradicijų. Nors ceremonija gali būti atliekama daugeliu skirtingų būdų, bet visuomet esama griežtos iki smulkmenų apgalvotos ir šimtmečius nesikeičiančios veiksmų sekos, kurią privalo žinoti ceremonijai vadovaujantis asmuo.
Senovėje čado vingrybės buvo neatskiriama aristokratų etiketo dalis. Diduomenės jaunuolius ritualą atlikti teisingai mokydavo samdomi ceremonijų meistrai. Šiandien čado dėstoma kaip užklasinė veikla vidurinėse mokyklose, daugumoje aukštojo mokslo įstaigų veikia būreliai, kuriuose galima studijuoti „arbatos kelią“. Tokiuose susibūrimuose paprastai išmokstama paprasčiausia ceremonijos forma bon temae, kurioje judesių skaičius nėra ribotas, trukmė pasirenkama laisvai, nebūtini specialūs indai.
Sudėtingesnių būdų moko privačiai samdomi žinovai. Nors šiuolaikinė Japonija pamažu atsisako savo senųjų tradicijų ir perima vakarietišką gyvenimo stilių, čado vis dar laikoma puiku būdu išmokti etiketo pagrindų.
Senovėje čado vingrybės buvo neatskiriama aristokratų etiketo dalis. Diduomenės jaunuolius ritualą atlikti teisingai mokydavo samdomi ceremonijų meistrai. Šiandien čado dėstoma kaip užklasinė veikla vidurinėse mokyklose, daugumoje aukštojo mokslo įstaigų veikia būreliai, kuriuose galima studijuoti „arbatos kelią“. Tokiuose susibūrimuose paprastai išmokstama paprasčiausia ceremonijos forma bon temae, kurioje judesių skaičius nėra ribotas, trukmė pasirenkama laisvai, nebūtini specialūs indai.
Sudėtingesnių būdų moko privačiai samdomi žinovai. Nors šiuolaikinė Japonija pamažu atsisako savo senųjų tradicijų ir perima vakarietišką gyvenimo stilių, čado vis dar laikoma puiku būdu išmokti etiketo pagrindų.
Koiča ir usuča
Japonai išsaugojo vieną archajiškiausių arbatos paruošimo būdų, - arbatos miltelius vadinamus mača. Mača gaminama iš tradicinių tik japoniškų žaliosios arbatos rūšių. Savaitę prieš derliaus nuėmimą arbatmedžiai uždengiami medžiaga. Be šviesos lapeliai tampa tamsiai žali juose išsiskiria didesni amino rūgšties kiekiai. Nuskinti lapeliai džiovinami saulėje arba kepinami, tuomet malami akmeninėmis girnomis. Smulkūs žali milteliai su grumsteliais ir vadinami mača.
Arbatos ceremonijoje visuomet geriama plaktas mačos miltelių gėrimas. Atsižvelgiant į pasirinktą ceremonijos atlikimo būdą, geriama labai stipri ir tiršta arbata koiča arba skysta lengvesnė usuča. Prieš ceremoniją šeimininkas į kadį, specialų indelį su dangteliu, įberia per sietelį pertrintus mačos miltelius. Jei gaminama tiršta arbata į apytikriai 250 mililitrų puodelį beriami šeši šaukšteliai arbatos miltelių, kurie užplikomi ¾ puodelio verdančio vandens. Šeimininkas specialiu bambukiniu šepetuku čašaku lėtai sumaišo gėrimą, kad nesusiformuotų grumsteliai ir ant puodelio sienelių neliktų sausų miltelių (ir viena ir kita laikoma nemokšiškumu). Paprastai gaminamas tik vienas koičos puodelis, iš kurio po du gurkšnelius atsigeria kiekvienas svečias. Usuča (skysta arbata) paruošiama kiekvienam svečiui atskirai paeiliui viename puodelyje užplikant pusę šaukštelio mačos. Jei ceremonija oficiali, šeimininkas pats savo rankomis suplaka standžią putą.
Arbatos ceremonijoje visuomet geriama plaktas mačos miltelių gėrimas. Atsižvelgiant į pasirinktą ceremonijos atlikimo būdą, geriama labai stipri ir tiršta arbata koiča arba skysta lengvesnė usuča. Prieš ceremoniją šeimininkas į kadį, specialų indelį su dangteliu, įberia per sietelį pertrintus mačos miltelius. Jei gaminama tiršta arbata į apytikriai 250 mililitrų puodelį beriami šeši šaukšteliai arbatos miltelių, kurie užplikomi ¾ puodelio verdančio vandens. Šeimininkas specialiu bambukiniu šepetuku čašaku lėtai sumaišo gėrimą, kad nesusiformuotų grumsteliai ir ant puodelio sienelių neliktų sausų miltelių (ir viena ir kita laikoma nemokšiškumu). Paprastai gaminamas tik vienas koičos puodelis, iš kurio po du gurkšnelius atsigeria kiekvienas svečias. Usuča (skysta arbata) paruošiama kiekvienam svečiui atskirai paeiliui viename puodelyje užplikant pusę šaukštelio mačos. Jei ceremonija oficiali, šeimininkas pats savo rankomis suplaka standžią putą.
Tylos puota
Arbatos ceremonija temae prasideda, sulaukus paskutinio pakviesto svečio, todėl vėlavimas laikomas labai blogu tonu. Prieš įeidami į ceremonijos patalpą roji svečiai simboliškai nusiplauna rankas akmeniniame dubenėlyje ir nusiauna šlepetes. Įėjimas į roji namelį arba kambarį paprastai būna labai žemas, apytikriai 60 cm aukščio, todėl svečiai atsiklaupia pasilenkia ir kumščiais lygiomis medinėmis grindimis įsistumia į vidų. Svečiai sėdasi ant grindų ant savo sulenktų kojų šeimininko nurodyta tvarka. Gali būti pateikiamas lengvas užkandis tenšin arba kelių patiekalų pietūs kaiseki, pietų metu gali būti išgeriama šiek tiek ryžių vyno. Pasibaigus valgyti šeimininkas išima visus ceremonijai reikalingus indus ir daiktus ir juos nuvalo. Jei ceremonija labai oficiali ir konservatyvi pavyzdžiui hakobi temae (kai jaunikis su savo tėvais pirmą kartą aplanko nuotakos tėvus), geriama tik koiča. Tokios ceremonijos metu nevalia be reikalo kalbėti. Pirmasis svečias išgėręs du gurkšnius tiršto aitraus gėrimo suvalgo mažyti saldainiuką paduoda puodelį kitam svečiui jam nusilenkdamas ir vienu trumpu sakiniu pagiria arbatos skonį. Kai puodelis ištuštinamas šeimininkas jį išvalo, o pirmasis svečias paprašo leidimo apžiūrėti puodelius ir kadį. Oficiali ceremonijos dalis užbaigiama nusilenkimų apsikeitimu. Tuomet atnešamas kvapusis tabakas, įvairūs saldumynai.
Vienuolių ir karių gėrimas
IX mūsų eros amžiuje žaliosios arbatos rūšį vadinamą senča vienuoliai dzen budistai iš Kinijos atgabeno į Japonijos salas. Nors ilgainiui gėrimas paplito visuose visuomenės sluoksniuose, arbatos ceremonija liko glaudžiai susijusi su religija ir filosofija.
Budistų vienuoliai XII amžiuje iš Kinijos parvežė maltos mača arbatos paprotį, ir užaugino geriausius visoje Japonijoje arbatos laukus.
XIII amžiuje Japonijos visuomenėje sustiprėjo ir lemiamą įtaką įgijo profesionalių karių samurajų klanai. Griežta paprastumo reikalaujanti dzen budizmo filosofija puikiai derėjo su senoviniu kario garbės kodeksu busido. Drauge su pasaulėvoka besiformuojantis samurajų ir aristokratų sluoksnis iš vienuolių pasiskolino arbatos gėrimo ceremonijas.
XV amžiuje vienuolis Murata Jukō aprašė, kaip turi būti atliekama pasaulietiška arbatos gėrimo ceremonija. Vienuolis pagrindinį priesaką suformulavo vieninteliu japonišku žodžiu vabi, kuris išreiškia blaivumą, kuklumą, santūrumą. Juko mokymas šiandien laikomas čado pradžia.
Budistų vienuoliai XII amžiuje iš Kinijos parvežė maltos mača arbatos paprotį, ir užaugino geriausius visoje Japonijoje arbatos laukus.
XIII amžiuje Japonijos visuomenėje sustiprėjo ir lemiamą įtaką įgijo profesionalių karių samurajų klanai. Griežta paprastumo reikalaujanti dzen budizmo filosofija puikiai derėjo su senoviniu kario garbės kodeksu busido. Drauge su pasaulėvoka besiformuojantis samurajų ir aristokratų sluoksnis iš vienuolių pasiskolino arbatos gėrimo ceremonijas.
XV amžiuje vienuolis Murata Jukō aprašė, kaip turi būti atliekama pasaulietiška arbatos gėrimo ceremonija. Vienuolis pagrindinį priesaką suformulavo vieninteliu japonišku žodžiu vabi, kuris išreiškia blaivumą, kuklumą, santūrumą. Juko mokymas šiandien laikomas čado pradžia.
Blaivumas, paprastumas, grožis, skaistumas
Arbatos ceremonija čado tvirtai įsipynė, į visas japonų kultūros apraiškas ir formas.
Pasiturinčios, senųjų papročių besilaikančios japonų šeimos paprastai namuose turi atskirą būtent ceremonijai skirtą kambarį arba mažą namelį sode vadinamą roji.
Tradiciškai arbatos namelio architektūra aiškinama įvairiais filosofiniais simboliais. Šiaudinis stogas ir nešlifuoto medžio ir akmens paviršiai namelio išorėje reiškia apčiuopiamojo pasaulio laikinumą. Šis laikinumas ir tuo pat metu paprastų daiktų grožis išreiškiamas žodžiu sabi. Murata Juko yra klausęs: „Ar arbatos namelis mums reikalingas tam, kad turėtų kolonas, stogą ir sienas, ar tam, kad jo tuštumoje galėtume būti mes?“ Pagerbiant didžiuosius religijos vyrus arbatos namelis kartais vadinamas tuštumos namais, jame nėra jokių daiktų, tuo metu kai jis nenaudojamas.
Keramikiniai arbatos puodeliai ir dėžutės kadi dažnai perduodami iš kartos į kartą ir gali būti dviejų, trijų ar net keturių šimtų metų ažiaus. Senoviniai puodeliai dažniausiai vadinami juos padariusių meistrų vardais, ir visame pasaulyje laikomi keramikos meno šedevrais. Pavyzdžiui XVI a. meistro Hon'ami Kōetsu dirbinių kainos šiandien prasideda nuo pusantro milijono JAV dolerių.
Arbatos kambarys arba namelis roji ceremonijos proga visuomet puošiamas specialia puokšte čebana. Čebana sudaroma tik iš vieno žiedo, kuris komponuojamas su įvairių augalų lapais. Paplitusi roji dekoracija – kaligrafiškai ant ryžių popieriaus užrašyti hieroglifai. Paprastai tai būna haiku, septyniolikos skiemenų eilėraštis, arba keturi žodžiai wabi - sabi - šibui – fura (Blaivumas, paprastumas, grožis, skaistumas). Jei ceremonija surengta vasaros karštymečiu ritinėlyje bus užrašytas vienas ženklas, - kaze (vėjas). Paprasto bet gilaus grožio, griežto, bet gero skonio estetika, būdinga arbatos ceremonijai, apibūdinama žodžiu šibui.
Mažytis arbatos namelio įėjimas, priverčia kiekvieną įeinantįjį nusilenkti, o tai savo ruožtu simbolizuoja skaistų ir paprastą gyvenimą be puikybės. Šviesios vaikiškos sielos vaiskumas nusakomas žodžiu fura.
Šiandien Japonija keičiasi beprotišku greičiu. Ji nenuilsdama kuria vis naujas aukštąsias technologijas ir beperstojo plečia savo užsienio rinkas. Tai, kad čado išgyveno didžiąją karo tragediją ir klesti modernioje Japonijoje, įrodo, kad „arbatos kelias“ yra ir ateityje išliks viena didžiųjų pasaulio kultūros vertybių.
Pasiturinčios, senųjų papročių besilaikančios japonų šeimos paprastai namuose turi atskirą būtent ceremonijai skirtą kambarį arba mažą namelį sode vadinamą roji.
Tradiciškai arbatos namelio architektūra aiškinama įvairiais filosofiniais simboliais. Šiaudinis stogas ir nešlifuoto medžio ir akmens paviršiai namelio išorėje reiškia apčiuopiamojo pasaulio laikinumą. Šis laikinumas ir tuo pat metu paprastų daiktų grožis išreiškiamas žodžiu sabi. Murata Juko yra klausęs: „Ar arbatos namelis mums reikalingas tam, kad turėtų kolonas, stogą ir sienas, ar tam, kad jo tuštumoje galėtume būti mes?“ Pagerbiant didžiuosius religijos vyrus arbatos namelis kartais vadinamas tuštumos namais, jame nėra jokių daiktų, tuo metu kai jis nenaudojamas.
Keramikiniai arbatos puodeliai ir dėžutės kadi dažnai perduodami iš kartos į kartą ir gali būti dviejų, trijų ar net keturių šimtų metų ažiaus. Senoviniai puodeliai dažniausiai vadinami juos padariusių meistrų vardais, ir visame pasaulyje laikomi keramikos meno šedevrais. Pavyzdžiui XVI a. meistro Hon'ami Kōetsu dirbinių kainos šiandien prasideda nuo pusantro milijono JAV dolerių.
Arbatos kambarys arba namelis roji ceremonijos proga visuomet puošiamas specialia puokšte čebana. Čebana sudaroma tik iš vieno žiedo, kuris komponuojamas su įvairių augalų lapais. Paplitusi roji dekoracija – kaligrafiškai ant ryžių popieriaus užrašyti hieroglifai. Paprastai tai būna haiku, septyniolikos skiemenų eilėraštis, arba keturi žodžiai wabi - sabi - šibui – fura (Blaivumas, paprastumas, grožis, skaistumas). Jei ceremonija surengta vasaros karštymečiu ritinėlyje bus užrašytas vienas ženklas, - kaze (vėjas). Paprasto bet gilaus grožio, griežto, bet gero skonio estetika, būdinga arbatos ceremonijai, apibūdinama žodžiu šibui.
Mažytis arbatos namelio įėjimas, priverčia kiekvieną įeinantįjį nusilenkti, o tai savo ruožtu simbolizuoja skaistų ir paprastą gyvenimą be puikybės. Šviesios vaikiškos sielos vaiskumas nusakomas žodžiu fura.
Šiandien Japonija keičiasi beprotišku greičiu. Ji nenuilsdama kuria vis naujas aukštąsias technologijas ir beperstojo plečia savo užsienio rinkas. Tai, kad čado išgyveno didžiąją karo tragediją ir klesti modernioje Japonijoje, įrodo, kad „arbatos kelias“ yra ir ateityje išliks viena didžiųjų pasaulio kultūros vertybių.
Autorius: Liudas Kauneckas
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą